Dirbant su psichologiniu saugumu ir stiprybėmis man dažnai tenka susidurti su tuo pačiu klausimu: „Tai čia dabar tik pozityviai kalbėsim?“
Kiekvieną kartą, kai tai išgirstu, suprantu viena: mes palietėme esminę temą. Tą vietą, kurioje stiprybės dažnai painiojamos su paviršutinišku optimizmu, o psichologinis saugumas – su „perdėtu jautrumu“.
Laimei, nė vienas iš šių stereotipų nėra tiesa.
Toksinis pozityvumas — tas dirbtinis „viskas bus gerai“, kuris paslepia tikras problemas — yra pavojingas. Jis sumažina kritinį mąstymą, ištrina išdrįsimo kelti sunkias temas kultūrą ir galiausiai palieka komandą išsekusią. Stiprybės su tuo neturi nieko bendra. Jos nėra cukruotos frazės ar motyvaciniai lipdukai. Stiprybės yra apie kryptį, apie gebėjimą matyti, kas žmoguje jau veikia, ir panaudoti tai sprendimams, o ne savęs apkaltinimui.
Vis dėlto vien stiprybių neužtenka. Jei žmogus bijo pasakyti ką galvoja, jei komanda atsargiai renka žodžius, kad neatrodytų „per jautrūs“, jei klaidos yra slepiamos o ne analizuojamos – jokios stiprybės realiai neveiks. Stiprybės auga tik tada, kai šalia egzistuoja psichologinis saugumas. Ne komfortas, ne „viskas gerai“, o aplinka, kurioje žmogus gali kalbėti atvirai, nesijaučdamas teisiamas.
Kai darbuotojas užstringa, vadovas gali eiti dviem kryptimis: ieškoti, ko tam žmogui trūksta, ar padėti panaudoti tai, ką jis jau turi. Pirmas kelias paprastai veda į gynybą, antras – į sprendimus. Ir štai čia prasideda psichologinio saugumo reikšmė. Žmogus įsisavina informaciją ir mokosi tik tada, kai nejaučia grėsmės. O stiprybės – kaip kryptis, o ne etiketė – įjungia tą smegenų dalį, kuri atsakinga už sprendimus, kūrybiškumą ir naujų būdų paiešką.
Tai nereiškia, kad stiprybės „aplenkia“ atsakomybę. Priešingai — jos padeda ją prisiimti. Ne todėl, kad žmogui švelniau pasakoma tiesa, o todėl, kad jis turi resursą, kuriuo gali iš tikrųjų remtis. Mes neslepiame silpnybių, tiesiog neleidžiame joms tapti vieninteliu pasakojimu apie žmogų. Iš silpnybių retai gimsta drąsa. Iš stiprybių – dažnai.
Todėl psichologinis saugumas ir stiprybės nėra dvi skirtingos metodikos, kurias galima rinktis pagal nuotaiką. Tai – du pusrutuliai, kurie funkcionuoja tik kartu. Saugumas atveria duris mokymuisi, o stiprybės suteikia kryptį ir energiją rezultatui.
Kai šie du elementai dera, komandos kalba aiškiau, sprendžia problemas greičiau, atsakomybė tampa bendra, o ne asmeniniu kryžiumi. Ir svarbiausia – žmonės dirba ne tik geriau, bet ir tvariau, nes neša atsakomybę be baimės, o ne per baimę.
Gera organizacijos kultūra nėra „minkšta“. Gera kultūra yra brandi: tokia, kurioje drąsa ir pagarba gyvena viename kambaryje. Ir būtent čia stiprybės nustoja būti „pozityvumo makaronais“ ir tampa tuo, kuo iš tikrųjų yra – kryptimi, kuri padeda žmonėms ir komandoms augti.